Valstybėje proto nerasta
Protas – ne kepurė, kad į galvą lapų neprikristų. Protas duotas tam, kad gyventi gražiai ir laimingai. Deja, nors proto įrankį – galvos smegenis kiekvienas turime, ne visada pasiseka būti laimingais. Galima kliautis svetimu protu – darbdavio, valdžios ir kt. Galima parduoti savo protą ir iš to uždirbti, tai – politikų, mokytojų, švietėjų, konsultantų ir kitų geradarių verslas. Tačiau kaip galima pavogti protą? Gyvo žmogaus smegenis pasisavinti matyt nėra paprasta nepastebėtam. Šiame straipsnyje noriu aptarti ne atskiro žmogaus, bet nepastebimai vykstantį žmonių bendruomenės, miesto, regiono, valstybės ir t.t. proto bei intelekto vogimą bei nutekinimą. Kas pavogė Lietuvos protą, kad nesugebame būti laimingi? Ar padoru ir ar teisinga yra vogti svetimą protą? Kaip pasiekti, kad kiekvienas taptų savo proto šeimininku?