"Inovacijos" ar "naujadara"?
Raginimai plėtoti inovacijas primena pasakėlę “Nueik ten - nežinia kur, atnešk tą - nežinau ką”. Europos Sąjungos naujadariai dar 2000 metais Lisabonos strategijoje užsibrėžė tikslą inovacijų plėtojimo dėka pralenkti Jungtines valstijas ir Japoniją. Savo laiku TSRS panašiai skelbė pralenksianti JAV. Deja, kai kurie realistai nuogastavo, kad pralenkus tektų nuogą sėdynę parodyti. Žinome, kad tiek TSRS, tiek ir ES olimpiniai norai nepasiteisino. TSRS pačios nebeliko, o ES primiršo savo ambicingus tikslus.
Lietuvoje inovacijos buvo išgirstos kaip stebūklinga lazdelė, kurią tik pamosi ir sovietinio ūkio “pelenė” kaip mat pavirs rinkos ekonomikos “princese”. Suskubta diegti inovacijas, parengta Inovacijų strategija, prikurta agentūrų ir skyrių Ūkio ministerijoje. Iki apsvaigimo kartojant ..inovacijos, inovacijos, inovacijos, ..deja jų neatsirado. Anaiptol, kaip tik dėl tų pačių inovacijų stygiaus šalies ūkis ritasi vis į gilesnį sąstingį, darbo našumo augimas sustojo, oficialiai pripažinta ūkio krizė. Valdančiųjų džiaugsmui, pasaulio NT, ekonomikos ir finansų griūtis davė progos nematyti nuosavo sustabarėjusio ir nebesivystančio ūkio tragedijos.
Tu - mano inovacija!
Dažnas šelmis patyrė, kad kuo paslaptingiau moterį pavadinsi, tuo susilauksi didesnio jos palankumo. Atlikti moksliniai tyrimai parodė, kad termino “inovacijos” prasmės Lietuvos žmonės nesuvokia (http://www.delfi.lt/news/economy/business/article.php?id=17324934), bet jis skamba patraukliai. Ne ką pranašesni ir politikai bei ūkio valdymo specialistai. Nors pastariesiems tai visiškai netrukdo gauti algas ir imituoti veiklą. Politikoje kaip ir meilėje, kuo tamsiau, tuo geriau.
Nuo 1991 metų išsikėlęs misiją mokslinių tyrimų ir naujovių diegimo pagalba remti šalies plėtrą Strateginės savivaldos institutas parengė virš pusantro šimto mokslinių tyrimų ir naujadaros projektų. 1994 metais įsteigtos Mokslinės inovacinės bendrovės “Eksponentė” pastangomis šiandien Lietuvoje puikuojasi 36 baltasparniai vėjo malūnai, duodantys viltį išvengti Rytų kaimynų energetinio reketo. Sunku būtų nurodyti sritį, kurioje netyrinėjome ir nediegėme naujovių. Lietuvos vėjo energetikų asociacijos, „vėjininkų“ ir „dangaus energetikų“ veiklos atgarsių galima išgirsti Baltijos, Skandinavijos ir kitose Europos šalyse. Naujadaros akademijoje kas savaitę rengiamuose kūrybiniuose seminaruose naujovių bei jų diegimo žinių semiasi dešimtys verslo įmonių vadovų ir specialistų. Žurnalistus mokome nemokamai.
Atidėję į šalį kažkokias abstrakčias „inovacijas“, galime akivaizdžiai paliudyti, kad ypatingai aktualios ir pažangios darnaus vystymosi, socialiai atsakingo verslo, atsinaujinančių energijos išteklių ir kt. naujovės metų metais negali prasimušti pro įsišaknijusią sovietinės biurokratijos ambrazūrą. Valstybės politinė sistema palanki vidutinybėms ir karjeristams. Pažangūs asmenys ir negali, ir nepageidauja bristi į neišvaizdų ir neefektyvų partinio karjerizmo liūną. Pasipriešinimas pažangioms naujovėms įgavo pražūtingą šaliai mastą. Todėl metas išsiaiškinti taip ES skatinamų „inovacijų“ prasmę.
Naujadaros kultūra
Sveika nuovoka pataria – jeigu gali rasti kurio nors užsienietiško termino pakankamą lietuvišką atitikmenį, tad ir išsiversk jį į lietuvių kalbą. Daugiametė vadybos mokslinė praktika patvirtina, kad pereinant į rinkos ekonomiką pavyko sulietuvinti tokius anglų kalbos terminus, kaip „menedžeris“ – „vadybinikas“, “ marketingas“ – „rinkodara“, kurie įsitvirtino nacionalinėje vadybos terminijoje.
Sugretinus internete angliško termino „innovations“ sinonimus, buvo nustatyta, kad jų visuma atitinka naujadaros , kaip visuminės naujovių kūrimo ir įgyvendinimo veiklos prasmę. Šią visuminę naujadaros prasmę patvirtino ir JAV „inovacijų“ sampratos sudėtis. Amerikiečiai operuoja innovacijų ciklo samprata, kuris aprėpia keturis elementus: fundamentinius mokslinius tyrimus, taikomuosius tyrimus, plėtrą ir komercializaciją. Todėl 2004 metais kreipiausi į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją dėl anglų kilmės žodžio „inovacijos“ lietuviško atitikmens „naujodara“ vartojimo. Vadovaudamiesi sudurtinių žodžių sudarymo taisyklėmis kalbininkai patarė terminą „naujadara“ naudoti greta termino „inovacijos“. Bet kurios naujovės kūrimas ir įgyvendinimas gali būti sėkmingai ir visiškai suprantamai įvardintas kaip naujadara –naujovių darymas.
Slogus neefektyvaus sovietinio ūkio kultūros palikimas ir išlikusi ūkio valdymo struktūra lėmė tai, kad Ūkio ministerijos specialistai ir jų valstybinių aukštųjų mokyklų konsultantai „inovacijų“ termino prasmę apribojo technologinių naujovių samprata. Inovacijų veiklos visuminiame jos pavidale nepavyko tinkamai įdiegti į Lietuvos valdymo struktūrą. Patikėjus inovacijas plėtoti ūkio valdininkams, iš jų sampratos dingo moksliniai tyrimai, kadangi pastarųjų plėtojimo rūpestis priskirtas Švietimo ir mokslo ministerijai. Priimtoje Inovacijų strategijoje „inovacija“ pateikiama, kaip naujovių įgyvendinimo veikla. Deja, nekuriant naujovių, nebūna ko įdiegti. Išlikusi sovietinio administracinio valdymo struktūra visiškai užblokavo naujovių kūrimo ir įgyvendinimo Lietuvoje galimybes. Iš inovacijų beliko vien skambus nelabai suprantamas žodis.
Europos erdvėje plėtojami moksliniai tyrimai, aukštųjų technologijų diegimas tikrovėje turi naujadaros kultūros plėtojimo prasmę. Naujadaros kultūra atspindi gyvenimo, verslo ir veiklos būdą, pagrįstą giliu vykdomų pokyčių suvokimu, kuris pasiekiamas organiškai ir nuolat įtraukiant mokslinius tyrimus, jų rezultatų taikymą į kiekvieną visuomenės gyvenimo sritį bei veiklą. Mokslo požiūriai ir naujovės privalo būti naudojamos versle, politikoje, valdyme, savivaldoje, versle ir t.t. Naujadaros kultūros plėtojimas tada ištiesų tampa svarbiu pažangos ir raidos spartinimo veiksniu.
Gyvenimas yra naujadara
Dieną su žvake ieškodami inovacijų nepastebime, kad mūsų gyvenimas yra nuolatinė naujovių kūrimo ir įgyvendinimo veikla. Kiekvienas mūsų kuriame didesnės ar mažesnės apimties programas ir siekiame jas įgyvendinti. Kadangi kiekvienas mūsų veiksmas vyksta vis nauju laiku ir pakitusioje aplinkoje, mes negalime identiškai pakartoti seno veiksmo, todėl kiekvienas mūsų veiksmas yra naujas ir mes jį kuriame bei įgyvendiname. Daugelis nesuvokiame esą sau naujadariai. Tačiau tai visiškai netrukdo jais nuolat būti. Kiekvienas esame labiau ar mažiau politikai, juristai, ekonomistai, sociologai ir turime receptų, ypatingai, kada reikia patarti valdžiai, kaip tvarkyti šalį ar jos veiklos barus. „Delfi“ portalo komentarai tai akivaizdžiai pagrindžia.
Naujadarystė būdinga ne tik bet kuriam gyvam sutvėrimui, tačiau ji vienodai būdinga ir žmonių grupėms, organizacijoms, bendruomenėms. Deja, giluminiai, dažnai tik sociologui matomi visuomenės raidos mechanizmai veikia nepriklausomai nuo to, ką mes paprasti žmonės galvojame, šnekame ar nieko neveikiame. Visuomenė visvien juda pirmyn, vystosi, jos naujadaros variklis nuolat veikia, įveikdamas prieštaravimus ir atsirinkdamas pažangias naujoves nuo netinkamų.
Naujadariai ir aliarmistai
Sociologai pastebi, kad mažiau nei vieną bet kurios bendruomenės procentą sudaro naujadariai. Tai žmonės, kurie atsisakydami daugelio gyvenimo malonumų triūsia, pluša, tyrinėja ir ieško būdų, kaip čia patobulinus vieną ar kitą gyvenimo pusę. Sakoma, kad šių naujadarių pastangomis Žemės planeta ir sukasi pažangos link. Iš tiesų, dėl ko gi ji dar turėtų suktis?
Tačiau labai neatsargu ir neatsakinga būtų aklai patikėti naujadariams mūsų vienintelius namus. Kur garantija, kad užsisvajoję savimylos išradėjai nenusuks planetos pražūtinga linkme? Tokioms abejonėms pakanka pagrindo. Tenka išgirsti pasakymų, kad jeigu mokslininkai nebūtų savo laiku atskleidę branduolinės reakcijos, būtų pavykę išvengti Hirosimos ir Nagasakio, Černobylio ir tų branduolinių tragedijų, kurios dar laukia ateityje. Tačiau ne paslaptis, kad mokslininkų atradimų nauda žmonėms gerokai viršija jų sąlygotą žala. Todėl neatsisakoma nuo mokslo ir naujadaros.
Kad pažaboti naujadarių nenuspėjamumą, kiekvienoje bendruomenėje apstu „aliarmistų“ – asmenų, kurie kiekvienoje naujovėje stengiasi įžvelgti pavojų ir užslėptų pasekmių grėsmę. Aliarmistai rūpinasi, kad internetas ir robotai neužvaldytų žmonijos, vėjo malūnai nesumaltų paukščiukų, klonavimas ir genetiškai modifikuotas maistas nepražudytų žmonijos. Jeigu nepavyksta abejotinas reformas siūlančių naujadarių sutramdyti žodžiais, bendruomenės turi patyrimą kaip juos suvaldyti paėmus „plytą“, pakūrus laužą, surengus „Baltramiejaus naktį“ ar pritaikius dar kokią nors radikalią priemonę.
Pasaulis patyrė daugelio naujadarių pamokančias istorijas. Graikų filosofo Sokrato, viduramžių mokslininkų Galileo Galilėjaus, Džordano Bruno, Koperniko naujadarysčių pažanga ne visada atrodė akivaizdi. Tik vėlesnės kartos sugebėjo deramai įvertinti jų nuopelnus žmonijai. Su naujovių sklaidos vėliavomis buvo rengiami Kryžiaus žygiai, vyko nuožmūs karai, išsiplėtodavo ir žlugdavo imperijos.
Pastarieji du šimtai metų pažymėti moksliniais socialinės naujadaros eksperimentais. G.Hėgelio atskleisti visuomenės raidos dialektikos dėsniai paskatino Marksą, Engelsą ir jų pasekėjus kurti dirbtinę visuomenę ir tuo siekti įgyvendinti išsvajotą lygybę bei brolybę. Buvo primestos bendruomenėms „Paryžiaus komunos“, Hitlerio „rudojo komunizmo“, „Tarybų sąjungos“ ir šviesios koministinės ateities vizijos. Deja, šios naujovės neišlaikė istorijos egzamino ir susitelkę žmonės jų atsisakė. Įdomu, kad tokiais atvejais yra beatodairiškai naikinami išmintingiausi bendruomenės nariai. Tarsi apvaizda sakytų – „Matyt per daug turite proto, kad imatės tokių neatsakingų naujadarysčių!”. Kiekvieną komunistinį eksperimentą lydėjo protingosios visuomenės dalies – inteligentijos naikinimas.
Demokratija – naujadaros įrankis
Senovės Romėnų šūkis „Liaudies valdžia – dievo valdžia!“ atspindi demokratijos atradimą, įgalinantį žymiai geriau atsirinkti pažangias naujoves. Demokratijos „ratas“, kurį sudaro keturi nuosekliai įgyvendinami veiksmai: naujadaros programos rengimas, sprendimo priėmimas, įgyvendinimas ir kontrolė, yra „nukopijuotas“ nuo gyvo organizmo veiksmų sekos. Ir todėl jis geriausiai tinka sprendžiant visuomenės gyvenimo reikalus. Demokratija įgalina pirma gerai išegzaminuoti naujovę, perleidžiant ją per svarstymo dalyvių interesų filtrą. Demokratiškas balsavimas atspindi daugumos požiūrį į naujovės priimtinumą jo dalyviams.
Tinkamai veikianti demokratija padeda ne vien tinkamai įverinti ir atrinkti naujoves, bet ir numačius neigiamas pasekmes, nedaleisti krizių ir revoliucijų. Jeigu visdėlto krizės ir nutinka, greičiausiai demokratiniai mechanizmai čia neveikia taip tobulai, kaip galėtų. Deja, pasaulyje dar neegzistuoja adekvati gyvo organizamo savireguliaciniam mechanizmui demokratija. Nors daugelis valstybių savo santvarkas įvardina demokratijom, ištiesų vyrauja partokratija, kai laikotarpiais tarp rinkimų valdo partinės grupuotės. Tarp kitko, dėl demokratijos netobulumo Europos Sąjunga, Lietuva ir daugelis kitų pasaulio valstybių negali išvengti krizių ir sukrėtimų. Galima netgi pasakyti, kad dabartinė ir daugelis kitų pasaulio ir atskirų valstybių krizių įvyksta dėl to, kad dirbtinai stabdant pažangių naujovių atėjimą, jos kaupiasi, dėl ko vėliau tarsi užtvenkta upė pralaužia užtvanką ir nušluoja pažangos stabdytojus. Žinoma, kad naftos ir dujų deginimo bei branduolinės energetikos verslo interesais yra dirbtinai stabdoma daugelio pažangių atsinaujinančių energijos šaltinių – saulės, vėjo, vandens energetikos technologijų raida. Tačiau krizės anksčiau ar vėliau sugrąžina pasaulio raidos upę į pažangos tėkmę.
Atsakingoji naujadara - darnus vystymasis
Skaudžios istorijos pamokos reikalauja išmokti išlaikyti tokį naujadarių ir aliarmistų santykį, kuris nesustabdytų raidos ir įgalintų atsirinkti pažangias naujoves. Todėl jau nuo septyniasdešimtųjų praeito šimtmečio metų Jungtinės Tautos iškėlė darnaus vystymosi idėją, numatančią naujadaros reguliavimą, nuosekliai derinant visas gyvenimo puses – ekonomiką, gamtosaugą ir socialinę sferą, vadovaujantis atsakingumo prieš dabarties ir ateities kartas kriterijumi. Europos Sąjunga tapo pirmąją pasaulyje bendrija, kuri paskelbė darnųjį vystymąsi savo veiklos metodologija ir reikalauja visų bendrijos narių griežtai laikytis darnaus vystymosi principų.
Ruošdama stojimo į ES namų darbus Lietuva suskubo parengti Nacionalinę darnaus vystymosi strategiją, atsiskaitė ir padėjo šį dokumentą į Aplinkos ministerijos stalčių. Slogi sovietinio administracinio valdymo patirtis neleidžia tautiniams valdininkams vadovautis nei šia darnaus vystymosi, nei eile kitų parengtų ir sėkmingai apgyvendintų stalčiuose strategijų. Tiesiog tam nepritaikyta šalies valdymo struktūra. O valdininkai menkai ką supranta apie darnųjį vystymasi.
Darnaus vystymosi naujadaros sunkumus lemia vyraujanti ekonomikos prioritetais grįsta valdymo kultūra. Pradedant vadybos teoretikais ir baigiant eiliniais valstybės tarnautojais visi viską „valdo“ ir „viešai administruoja“. Valdymas gi dažniau būdingas autokratinėms bendruomenėms. Demokratinėse bendruomenėse tiesioginio valdymo ir administravimo yra tiek, kiek jo nepavyko atsisakyti sprendžiant demokratizavimo uždavinius. Taip, anksčiau Lietuva buvo valdoma TSRS valdžios organų. Dabar gi demokratinės Lietuvos respublikos niekas nevaldo. Ji valdosi pati, nuolat rinkdama savo savivaldos (Seimas, Savivaldybių tarybos) ir valdymo (Vyriausybė, Teismai i rkt.) organus. Be to valdytis padeda žiniasklaida, teismai ir daugelis piliečių iniciatyvų.
Valstybei reikia „proto“
Esminis autokratinės sistemos bruožas yra tas, kad organizacijos plėtros programas rengia jos galva – valdovas, karalius, caras ir kt. Demokratinėje savivaldoje kaip ir gyvame organizme už kiekvieną jos procedūrą atsako tai geriausiai sugebantis specializuotas organas. Už naujadarą atsako galvos smegenys (visuomenėje – mokslas), už sprendimus – valia (liaudies įgalioti politikai), už programų įgyvendinimą – stuburo smegenys (vyriausybė), už kontrolę – pojūčiai (žiniasklaida). Šiuolaikinės demokratijos netobulumas pasireiškia tuo, kad išmintingiausia visuomenės dalis – mokslas, nedalyvauja valstybės savivaldoje. Plėtros programas patikima rengti tam gebėjimų neturinčiam vien vykdymo organui – Vyriausybei (stuburo smegenys). Nepanaudojamas organas – mokslas atrofuojasi. O dėl stuburo rengiamų strategijų kokybės vien verkti norisi.
Pasaulio bendruomenė bręsta tam, kad būtų pilnai panaudotos demokratijos galimybės užtikrinti darnią ir atsakingą raidą. Tam reikia įtraukti mokslą į valstybės savivaldą taip, kad pajėgiausi specialistai rengtų plėtros programas, liaudies įgalioti politikai spręstų dėl jų, administracija vykdytų, o žiniasklaida kontroliuotų.
Naujoji santvarka – strateginė savivalda
Dabartinė visuomenė negali deramai vystytis dėl nevienalytės struktūros. Dėl lygių galimybių principo pažeidimo nuolatiniai nesutarimai ir konfliktai kyla tarp rinkos ekonomikos sąlygomisi veikiančio verslo ir jų sąskaita gyvuojančių valstybinio sektoriaus darbuotojų. Pirmiesiems reikia daugiau pastangų, kad išgyventi, antrieji gyvena tarsi pas dievą užantyje visada gaudami garantuotą atlyginimą. Juolab, kad išlaikytiniai dar ir iš korupcijos pelnosi. Toje pat visuomenėje galima sutikti autokratinio, demokratinio ir liberaliojo tipo organizacijų, kurios nedera tarpusavyje ir jų sandūroje nuolat kyla įtampa. Visuomenės nevienalytiškumas atitraukia jos pajėgas ir gebėjimus nuo plėtros klausimų sprendimo. Tokioje nedarnioje visuomenėje nuolat vyrauja triukšmas, tarsi į automobilio variklį būtų žvyro pripilta.
Darnus šalies vystymasis, reikalaujantis organiškai susieti ir derinti ekonomikos, gamtonaudos ir socialinius prioritetus negali būti užtikrintas išliekant dabartinei ministerijų struktūrai. Vyraujantis ūkio ministerijos vaidmuo lemia ekonominius šalies prioritetus. Toli gražu jam neprilygsta aplinkos ministerijos aplinkos apsaugos misija. Darbo ir socialinės apsaugos ministerijos sutelkta į darbo sąlygų reguliavimą ir toli gražu neužtikrina socialinio vystymo visuminės veiklos prasmės. Darnus vystymasis gali būti užtikrinamas tik sujungus visų plėtros reikalus sprendžiančių ministerijų padalinius į Plėtros ar Darnaus vystymosi ministeriją. O daugybė prikurtų strategijų turi būti apjungtos į Nacionalinę darnaus vystymosi strategiją. Deja, naujoji vyriausybė anaiptol nepasižymi darnaus vystymosi siekiais, o toliau siekia išlaikyti sovietinę biurokratiją, didindama ministerijų ir valdininkų skaičių.
Ūkio naujadaros problemas lemia visiškas verslo ir valdininkų nesusikalbėjimas. Dabartinė verslo savivaldos struktūra nenumato mechanizmų, kurių pagalba būtų užtikrinamas nuolatinis verslo ir valstybės interesų derinimas. Riba tarp politikos,valdymo, savivaldos, lobizmo ir korupcijos sunkiai užčiuopiama, dėl ko ji pavojinga ir negali užtikrinti verslo ir valstybės intersų derinimo. Pribrendo laikas diegti verslo, mokslo ir valstybės valdymo intersų derinimo demokratinius mechanizmus. Susodinus prie vieno stalo kiekvienos verslo srities verslinikus, mokslininkus, valstybės tarnautojus ir kitų suintersuotų organizacijų atstovus, kaip mat pavyksta išsiaiškinti požiūrių skirtumus, atmesti klaidingas pozicijas ir rasti tinkamiausius sprendimus. Demokratinė verslo ir valdžios sąveika naikina korupciją, o mokslo įtraukimas į sprendimų rengimą užtikriną naujadaros ir plėtros galimybes.
Siekiant įgyvendinti lygių galimybių principą ir užtikrinti visuomenės vienalytiškumą, svarbu įtvirtinti vienodą visiems vidinių ir išorinių ryšių struktūrą, užtikrinančią organišką naujadaros įtraukimą į kiekvienos organizacijos veiklą . Daugiamečiai tyrimai rodo, kad nepanaudojančią proto netobulą dabartinę demokratiją greitu laiku pakeis tobulesnė jos forma, grįsta natūraliais strateginės savivaldos mechanizmais. Mokslininkai yra parengę daugybę mechanizmų, kurių įgyvendinimas atvertų kelius naujadarai, paspartintų raidą ir įgalintų pamiršti visokias krizes. Tačiau aukštesnei savivaldos kokybei visada turi subręsti bendruomenė. Atsakingoji naujadara tuo ir pranašesnė, kad nebruka savo receptų per jėgą. Ateitį privalome kurti atsakingai!
Klaipėda, 2008 m. gruodžio 6 d.
1- Publikuota DELFI portale - http://www.delfi.lt/archive/print.php?id=19599707