Atsakingosios energetikos link

Ūkio veiklos poveikių gamtinei aplinkai bei žmonių saugai ir sveikatai padarinių suvokimas jau XX a. pabaigoje lėmė naujų požiūrių į naudojamas technologijas atsiradimą. Technologijos pačios savaime jau nevaidina lemiamo vaidmens žmonijos tolesnėje raidoje. Pasiekti technologijų kūrimo gebėjimai dabartiniu metu įgalina sukonstruoti pačias įvairiausias mašinas ir įrenginius, neregėto masto ir galios jėgaines. Iškilo poreikis atsirinkti tinkamas žmonėms technologijas. Šiam uždaviniui spręsti dažnai nebepakanka vien fizinių požiūrių į technologijas ir jų techninius sprendimus. Iškilus žmonijos egzistencijos pavojui, sunkiai pritaikomi ir ekonomikos kriterijai. Atsirado naujų požiūrių į energetikos technologijas ir jų atrankos kriterijų poreikis.

Šia nauja kokybine technologijų vertinimo metodologija tapo darnaus vystymosi paradigma, pirmą kartą tarptautinu lygiu įvardinta 1972 metais Jungtinių Tautų konferencijoje apie žmonijos aplinką Stokholme. Darnus vystymasis (sustainable development – angl.) – tai ilgalaikė, nuolatinė visuomenės plėtra, siekiant tenkinti žmonijos poreikius dabar ir ateityje, racionaliai naudojant bei papildant gamtos išteklius, išsaugant Žemę ateities kartoms. Esminis darnaus vystymosi paradigmos bruožas ir kriterijus yra atsakingumas prieš dabarties ir ateities kartas, įgalinantis vienareikšmiai atskirti priimtinas žmonėms technologijas nuo nepriimtinų.

Stasys PaulauskasAtsakingos prieš dabarties ir ateities kartas yra tokios technologijos, kurių panaudojimas nekenkia aplinkai, nekelia pavojų žmonių sveikatai ir nemažina jų pilnaverčio gyvenimo trukmės. Prie atsakingosios energetikos priskiriami atsinaujinančios energijos šaltiniai – vėjas, saulė, vanduo - taip vadinama „dangaus energetika“. Ir atvirkščiai, tradicinės energetikos technologijos, deginančios kurą bei naudojančios ne iki galo saugias ir ne visada nuspėjamas branduolines technologijas, teršia aplinką, blogina žmonių sveikatą, trumpina jų gyvenimo trukmę bei damoklo kardu gali daugelį amžių kabėti virš palikuonių galvų. Pasaulio Sveikatos organizacijos duomenimis aplinkos veiksniai, iš kurių pagrindinis yra kuro deginimas, sutrumpina žmogaus gyvenimą 20%. Radiacija yra daugelio vėžinių ir kitų susirgimų veiksnys. Todėl pastaroji energetika negali būti pavadinta atsakinga ir jai labiau tinka „pragaro energetikos“ alegorija.

Aleksandras PaulauskasVirtualiojo modeliavimo metodologijos pagrindu sudarytas energetikos kokybinės raidos dichotominis modelis parodo, kaip neatsakingąją, kuro deginimu ir centralizuoto tiekimo pagrindu veikiančią energetiką nuosekliai pakeičia atsakingoji, naudojanti atsinaujinančius išteklius bei decentralizuota ir maksimaliai prie vartotojo priartinta energijos gamyba.

Turime tik vieną galimybę – skatinti atsakingąją energetiką. Neatsakingoji energetika – kuro deginimas ir centralizuotoji energetika ateities neturi. Deja, ši tiesa yra priimama nevienareikšmiai

Atsakingosios energetikos memorandumas

Tris dešimtmečius darbuojantis naujadaros baruose ne kartą teko susidurti ir nagrinėti atsakingumo prieštaras. Pirmieji atsakingo verslo pradmenys Lietuvoje ėmė formuotis atkūrus Nepriklausomybę, kaip atsakas į bauginančio masto „laukinio kapitalizmo“ sąlygoto neatsakingo verslo raišką. Suprantama, kad naujomis sąlygomis kiekvienas elgiasi skirtingai, priklausomai nuo sugebėjimų, intelekto lygio ir dorovinių nuostatų. Daugelį metų gąsdinti laukinio kapitalizmo baubais, kitokio jo ir neįsivaizdavome. Todėl pirmoji verslininkų banga veikė pagal primityviojo kapitalizmo nuostatas, tarp kurių pagrindinė – greitai pralobti kitų sąskaita, kol pastarieji nesusivokė. Čia būtų galima išvardinti tautinius laukinio kapitalizmo didvyrius: kontrabandininkus, bankų sukčius, pinigų plovėjus ir šiaip niekšus.

Laukinio kapitalizmo ideologija kiekvienoje pradedančioje kapitalizuotis šalyje gyvuoja tuo trumpiau, kuo aukštesnis tos šalies žmonių kultūros, išsivystymo lygis. Anksčiau ar vėliau suvokiama, kad verslas gali būti tik doras. Nedora veikla tai ne verslas, o nusikaltimas įstatymams ir dorai. Todėl bet kurioje šalyje tobulėja teisėsauga ir aktualizuojasi dorovės ugdymo mechanizmai. Tai akivaizdu ir Lietuvoje, kur laukinis kapitalizmas vešėjo tik pirmuosius 4–5 metus. Esame pakankamai išsivystę, kad galėtume suvokti laukinio kapitalizmo ribotumą ir nepriimtinumą. Daugelis pirmosios verslininkų-gudruolių bangos „žvaigždžių" iki šiol „atpirkinėja“ savo nuodėmes arba laukia atpildo. Beveik kiekvienas verslininkas žino savo klaidas ir nenorėtų, kad jos iškiltų į viešumą.

Siekiant padėti verslininkams išvengti „klystkelių“, 1997 metais buvo parengtas ir pateiktas mokslininkams, politikams ir verslo bendruomenei „Verslo doros memorandumas“, skelbiantis atsakingojo verslo principus. Nors niekas atvirai neprieštaravo, tačiau pageidaujančių pasirašyti šį atsakingumo įsipareigojimą tada neatsirado.

Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Kofi Annanas 1999 m. sausio 31 dieną kreipdamasis į Pasaulio ekonomikos forumą pakvietė pasaulio verslo lyderius prisijungti prie tarptautinės iniciatyvos – Pasaulinio susitarimo (Global Compact), kuria verslo įmonės skatinamos vykdyti savo veiklą remiantis žmogaus teisių, darbuotojų teisių ir aplinkos apsaugos principais bei neprisidėti prie korupcijos paplitimo. Pasaulinis susitarimas yra didžiausia iniciatyva, grindžiama korporacinės socialinės atsakomybės idėja, žmogaus teisių, darbuotojų teisių, aplinkosaugos ir kovos su korupcija principais.

Prabėgus 7 metų nuo „Lietuvos verslo doros memorandumo“ paskelbimo, kada Jungtinių Tautų Socialiai atsakingo verslo judėjimas „Global Compact“ atvyko į Lietuva, 2005 metais jo nariais jau ryžosi tapti 44 šalies verslo įstaigos ir organizacijos, tarp jų – ir Naujadaros bendrovė „Eksponente“. Dabar Lietuvos socialiai atsakingo verslo tinklas vienija 60 įmonių ir organizacijų. Žinant, kad Lietuvoje veikia virš 60 tūkstančių įmonių, saujelė pasiryžusių atsakingai verstis įmonių rizikuoja „plaukioti neatsakingumo vandenyne“.

Aplinkosaugos srityje Pasaulio susitarimas ragina siekti, kad verslo organizacijos remtų prevencines programas, užtikrinančias aplinkos apsaugą, imtųsi iniciatyvų aplinkosauginei atsakomybei didinti bei skatintų aplinkai palankių technologijų vystymąsi ir paplitimą.

Lietuvos vėjo energetikų asociacija parengė ir pristatė Lietuvos atsakingosios energetikos Memorandumą 2006 metų balandžio 26 dieną LR Seimo Aplinkos ir Europos reikalų komitetų Europos informacijos centre surengtų diskusijų metu. Latvijos, Estijos ir Lietuvos vėjo energetikų asociacijų prezidentai pasirašė analogiško turinio Baltijos atsakingosios energetikos memorandumą, kuriame išdėstyta atsakinga, ES darnaus vystymosi metodologiją atitinkanti pozicija ir atsakingas požiūris į Baltijos šalių energetikos vystymą. Šį memorandumą parėmė 2006 metų gegužės 30–31 dienomis Osle įvykusios tarptautinės konferencijos dalyviai. Šią iniciatyvą labai aukštai įvertino ES energetikos komisaras Andris Piebalgas. Memorandumas sulaukė plataus atgarsio ir pritarimo pasaulio pažangiosios energetikos bendruomenėje.

Tačiau Lietuvoje ES toleruojami darnaus vystymosi bei atsakingosios energetikos požiūriai dar netapo energetikos strateginio planavimo įrankiais. 2006 metų pabaigoje priimta naujoji nacionalinė energetikos strategija persmelkta jau pasenusiais technologiniais ir ekonominiais požiūriais, kurie nesudaro galimybių parengti ir priimti atsakingus dabarties ir ateities kartų atžvilgiu strateginius sprendimus. Prieštaraujant natūralioms žmonijos raidos tendencijoms Lietuvos energetikos ateitis susieta su branduoline energetika, kuri neišlaiko atsakingumo egzamino, kadangi negali užtikrinti visiško saugumo ir neturi sprendimų, kaip nukenksminti branduolinio kuro atliekas. Nors LR Seimui ir buvo pateikta išsami Darniosios vėjo energetikos studija, į ją nebuvo atsižvelgta ir atsinaujinančiai energetikai neskirta pakankamai dėmesio. Galima padaryti išvadą, kad politikai arba nenori arba negali išgirsti mokslo tiesos.

Liaudies balsas – dievo balsas

Kadangi demokratija yra grįsta „liaudies valdžia“, tad ši senovės romėnų patarlė duoda atsakymą į energetikos technologijų pasirinkimo klausimą. Tinkamai parengta sociologinė apklausa įgalina ne didesne nei 3% paklaida atspindėti gyventojų nuomonę aktualiu klausimu. 2007 metų pradžioje Europos Komisija paskelbė energetikos technologijų vertinimo Eurobarometro duomenis, kuriuose apibendrinti 2006 metų viduryje surengtų 25 ES šalių ir kiekvienos jų gyventojų sociologinių apklausų rezultatai[1].

Respondentų buvo klausiama „Pritariate ar ne šių skirtingų energijos išteklių panaudojimui (savo šalyje)?“. Didžioji dauguma ES-25 šalių gyventojų pasirinko „dangaus“ energetikos technologijas: saulės – 80%, vėjo - 71%, hidroelektrinių - 65%, vandenynų (potvynių, bangų, srovių ir kt.) - 60% apklaustųjų (2 pav.). Jos nedegina kuro ir todėl nekenkia aplinkai ir žmonėms. Visos jos naudoja vietinius atsinaujinančius išteklius ir todėl nekelia priklausomybės nuo užsienio kuro tiekėjų grėsmės.

Kurą deginančios, vaizdžiai tariant - „pragaro“ energetikos technologijos, yra vis mažiau priimtinos Europos Sąjungos žmonėms. Kuo labiau išsilavinę žmonės, tuo jie geriau supranta kuro deginimo žalą aplinkai, įtaką klimato kaitai, žmonių sveikatai ir pilnaverčio gyvenimo trukmei. Branduolinės energijos gamybos technologijos negarantuoja visiško žmonių saugumo ir nepakeliama našta gula ant dabarties ir ateities kartų pečių. Dujų panaudojimui pritaria 42%, naftos – 27%, anglies - 26% ir branduolinio kuro - 20% Europos žmonių.

Lietuvoje šią apklausą surengė „TNS Gallup Lithuania“ tyrėjai, kurie apklausė 1025 respondentus, atstovaujančius visus šalies gyventojus. Tyrimas patvirtino Lietuvos žmonių europietišką pritarimą pažangioms ir nepritarimą pavojingoms energetikos technologijoms. Kaip ir ES gyventojai, Lietuvos žmonės skyrė privalumą vėjo (73%), saulės (71%), hidroenergetikos technologijoms (71%). Tuo pat metu tautiečiai kur kas pakantesni kurą deginančių dujų, naftos, biokuro, anglies išteklių panaudojimui, lyginant su ES gyventojais.

ES ir Lietuvos gyventojai prasčiausiai vertina branduolinės energetikos priimtinumą. Tik 20% ES ir 37% Lietuvos žmonių pritaria šiai negarantuoto saugumo ir ilgalaikės naštos ateities kartoms energetikos technologijai. Tautiečių didesnis nei ES žmonių polinkis rizikuoti su branduoliniais įrenginiais gali būti paaiškinamas tik menkesniu išprusimu. Branduolinės energetikos nesaugumą patvirtina tai, kad pasaulyje nėra draudimo bendrovių, kurios išdrįstų apdrausti atominę elektrinę. Kadangi šalies gyventojai nėra pakankamai informuoti apie įvairių energetikos technologijų priimtinumą, apklausos rezultatai suteikia pagrindą pradėti išsamią diskusiją dėl naujos atominės elektrinės statybos Lietuvoje tikslingumo. Tik referendumo būdu gyventojai turėtų prisiimti atsakomybę dabarties ir ateities kartų atžvilgiu. Tuo pat metu, propaguodama neperspektyvią naujosios branduolinės elektrinės statybos idėją Vyriausybė linkusi sumenkinti kitos – vėjo energetikos galimybes.

Danija – laimingiausia gyventi šalis

Ryški kaimyninės šalies Danijos patirtis plėtojant šią energetikos šaką nusipelno visokeriopo nagrinėjimo ir panaudojimo. Svarbiausias šios šalies ypatumas yra tame, kad nuo 1970 metų daugelyje šalių pradėjus sparčiai vystyti branduolinę energetiką, Danija nesusižavėjo šiuo iš pirmo žvilgsnio perspektyviu išradimu. Ji vienintelė pasaulyje toliau plėtojo ekologišką ir saugią vėjo energetiką. Suvokdami galimus atominių elektrinių keliamus pavojus Danijos parlamento nariai pasuko krašto energetiką alternatyvių šaltinių įsisavinimo kryptimi. Valstybė ėmėsi remti vėjo elektrinių statybą, teikdama finansinę paramą verslininkams. Tai paskatino vėjo energetikos plėtrą šalyje.

Todėl po Černobylio katastrofos 1986 metais, kada pasaulio bendruomenė susirūpino energetikos saugumu ir suabejojo, ar branduolinė energetika sugebės išspręsti visiško saugumo bei panaudoto kuro pigaus utilizavimo problemas, danai jau plačiai naudojo savo ištobulintas vėjo jėgaines. Gilėjančias pasaulio tradicinės energetikos ir gamtosaugos krizes, pasireiškiančias naftos ir dujų kainos didėjimu bei antropogenine klimato kaita, Danija pasitiko pilnai pasirengusi ir suformavusi viso vėjo energetikos ciklo veiklas: strateginį programavimą, mokslinius tyrimus, specialistų rengimą, vėjo jėgainių ir jų detalių gamybą, vėjo jėgainių parkų įrengimą, techninę priežiūrą, logistiką ir utilizavimą.

Įdomu tai, kad pusantro karto mažesnėje nei Lietuvos teritorijoje Danijoje (43094 km2) (pav.) įrengta virš 7000 vėjo elektrinių, kurių suminė galia viršija 3100 MW. 2004 metais jos pagamino 6582 GWh elektros energijos, kuri sudarė 20,6% šioje šalyje suvartojamos elektros energijos.

Danijoje gyvena tik pusantro karto daugiau gyventojų (5,3 mln.) nei Lietuvoje. Tačiau dabar daugiau kaip 30 šalių sudaro Danijoje gaminamų vėjo turbinų rinką, iš kurių didžiausios yra Vokietija, Indija, Kinija, Ispanija. Sektoriaus apyvarta 2004 m. sudarė 9,732 mlrd. Lt., iš kurių 90% – eksportas. Danijos vėjo energetikos „protą“ sudaro virš 150 mokslininkų ir tyrėjų, kurie organiškai dalyvauja šios šakos plėtroje. Nyderlandai, Didžioji Britanija ir Švedija. Kiekviena antra iš 40 000 MW pasaulyje pastatytų vėjo turbinų yra danų gamybos.

Vėjo energetika Danijoje tapo „liaudies“ energetika. Danijos vėjo energetikos klasteryje užimta virš 21000 aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Kartu su užsienyje dirbančiais jų yra virš 24000. Tik 22% vėjo elektrinių priklauso energetikos kompanijoms, 78% – privačių asmenų nuosavybė. Tūkstančiai Danijos šeimų tapo vėjo turbinų arba vėjo energetikos kooperatyvų akcijų savininkais. Danijoje ir Švedijoje darosi vis naudingiau atliekamas lėšas investuoti į vėjo energetiką. Per 100 000 danų vėjui pučiant „pinigai krenta į kišenę“. 86% danų remia vėjo energetiką, o 68% pritaria jos plėtrai. Neseniai Danija buvo pripažinta viena iš laimingiausių gyventi vietų pasaulyje.

Tolimesnė šalies energetikos raida siejama su stambių vėjo jėgainių parkų įrengimu jūroje. Numatoma, kad 2015 metais iš vėjo pagamintos ir vartojamos elektros energijos dalis sudarys 35%, o 2025 pasieks 50% visos Danijoje suvartojamos elektros energijos.

Danijos vėjo energetikos sektorius gali tarnauti puikiu Lisabonos strategijos įgyvendinimo pavyzdžiu kitoms šalims. Čia vis plačiau panaudojami moksliniai tyrimai, kuriamos ir sparčiai tobulinamos elektros gamybos iš vėjo technologijos, pritraukiamos investicijos. Tai lėmė vėjo energetikos išvystymą Europoje ir proveržį pasaulio mastu. Danų pavyzdžiu pasekė Vokietijos, Ispanijos, JAV, o pastaruoju metu – Indijos ir Kinijos energetikai.

Lietuvai – liaudies vėjo energetiką

2009 metų viduryje Lietuvoje veikė 66 vėjo elektrinės, kurių suminė galia viršijo 90MW. Smalininkų kaimo bendruomenė pati įsirengė 250kW vėjo jėgainę. Jos pavyzdžiu turėtų pasekti kitos 700 kaimo bendruomenės.Tarptautinio INTERREG IIIa projekto tyrimai liudija, kad labai plačias galimybes atveria vėjo elektrinių įrengimas Baltijos jūroje. Atlikti vėjo energetikos verslo galimybių Lietuvoje tyrimai parodė, kad sekant Danijos pavyzdžiu jau iki 2015 metų prie kiekvienos gyvenvietės ir jūroje įrengus vėjo elektrinių parkus, galėtume iš vėjo pasigaminti per du trečdalius reikalingos elektros energijos.

Kad netapti svetimų rinkų priedėliu būtina pradėti gaminti vėjo elektrines Lietuvoje, kurti darbo vietas ir verslus namie. Klaipėdos Vakarų laivų gamykla 2009 metų birželio 25 d. pakrikštijo pagamintą jūros vėjo elektrinių statybos platformą Windlift1, kurio pagalba bus montuojamos vėjo elektrinės Šiaurės jūroje. Per vienerius metus Naujadaros Akademijos rengiamus vėjo energetikos pradmenų seminarus aplankė 298 verslininkai, daugelis kurių jau susirado verslo nišas perspektyvioje vėjo energetikos pramonėje. Vėjo energetika – be abejonės yra viena atsakingiausių aukštųjų technologijų sričių. Ir tik laiko klausimas, kada Lietuvoje tai bus deramai suprasta. Kurkime ateitį atsakingai!

Paulauskas S., Paulauskas A. Atsakingosios energetikos link. Mokslas ir technika. ISSN 0134-3165. 2009 9 (603). – P.30-32.

[1] http://ec.europa.eu/research/energy/pdf/energy_tech_eurobarometer_en.pdf