„Tu neturi sielos. Tu esi siela. Tavo siela turi kūną“ (C.S. Lewis to niekada nesakė). 

Kūno ir sielos dichotomija –  neblėstanti ginčų drama nuo religijos iki interneto. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais išmokę skaitmeninti pasaulį, sukūrę kompiuterį, internetą, mobilų telefoną, vis labiau tampame informaciniais sutvėrimais, vis daugiau laiko leidžiame internete. Socialiniuose tinkluose bendrauja mūsų sielos, tam laikui pamiršusios savo kūnus. Siela yra Dievas mano kūne. Ar tai nereiškia, kad tampame informacinėmis sielomis, turinčiomis fizikinius kūnus – skafandrus? Sėdėdami karantine pamąstykime, kas esame ir kaip tai įtakoja mūsų dabartį ir ateitį? Pravers.

Siūlau bet kurį straipsnį, rašinį, mokymą, demaskavimą ar gražiai įvilktą melą priimti kaip netiesą ir bus ramu. Kadangi tiesa yra tai, kas natūraliai vyksta ir tik Dievas ją žino. Bet kas ką žmogus pamatė, nufotografavo, nufilmavo, nupiešė ir perdavė Jums visada bus iškreipta tiesa arba netiesa. Kadangi žmogus negali nuimti ir perduoti informacijos, į kurią jis nepridėtų savo požiūrio, emocijų, poreikių ir interesų. Pamirškime kitų tiesą, jos nėra. Pagaliau du žmonės matydami tą patį veiksmą užfiksuoja skirtingus dalykus.

Virtualika yra metateorija, skirta padėti žmonėms sąmoningai keltis į informacinių sąveikų pasaulį - internetą. Panašu, kad koronos virusas gerokai pastūmėjo aptingusią žmoniją pažangos link, paskatindamas susimąstyti apie tai kas esame: kūnai ar sielos.

    Trisdešimt metų prabėgus po garsiai trimituojamo Nepriklausomybės tautinio ir kultūrinio atgimimo vis labiau kirba mintis, ar nepasiprašyti atgal į TSRS? Lietuviai uolių talkininkų pagalba puikiai sugeba sunaikinti iškovojimus, kad vėl ir vėl lipti ant savivaldos neįgalumo grėblio. Taip buvo prarasta Didžioji Lietuvos kunigaikštystė, tarpukariu partijų rietenos privedė prie Smetonos diktatūros, dabar išmaldos kultūra nuspalvino visą Lietuvos gerovės valstybę. Tačiau paaiškėjo, kad niekur toli iš TSRS dar ir nepabėgome.