Virtualika

Virtualika - tai Stasio Paulausko sukurta ir toliau plėtojama pasaulio raidos modeliavimo metateroja (pasaulėžiūra, metodologija, logika ir etika) siekianti paaiškinti žmonių pasaulį, kuriame įsigali informacinė sąveika.

XXa. fizines sąveikas ima sparčiai keisti informacinės sąveikos ir joms įgyvendinti skirtos specialios informacijos technologijos, kompiuteriai ir Internetas. Jų panaudojimo praktika lėmė „virtualumo“ termino, susieto su informacinėmis sąveikomis ir pereinamaisiais procesais, spontanišku atėjimu į žmonių gyvenimą. Virtuali visuomenė, virtuali realybė ir kt. homo sapiens sapiens kokybinės raidos tąsoje tampa naujos gyvybės kokybės pakopos definicija. Suprantama, kad jai modeliuoti reikalinga nauja metodologija, kurios kitaip nei Virtualika, nepavadinsi.

Virtualika – pasaulio, kaip kintančių laike ir savo kokybe santykių visumos įsivaizdavimas. Ribinė virtualika siekia pateikti pasaulio modelį tokiu pavidalu, kuris įgalintų žmones efektyviausiai jį panaudoti savo tikslinėje veikloje.

Virtualikos etapas logikoje atitinka pažinimo sintezės pakopą, kada metafizikos (analizės) suskaidytas pasaulis apjungiamas (sintezė) aukštesniajame lygmenyje veiklos programos pavidale.

Virtualusis modeliavimas – tai nėra vien riboto jo taikymo socialiniam prognozavimui procedūra. Jis turi platesnę XX a. scholastinių filosofijų tradicinio neigimo prasmę bei tam tikrą tobulesnio žmogaus teorinio santykio su pasauliu programavimo turinį. Pasitelkus virtualųjį modeliavimą, galima išvengti filosofijai būdingo pažinimo funkcijos suabsoliutinimo ir atskyrimo nuo praktikos. Šios dvi žmogaus teorinės veiklos dalys neturi jungiančios kategorijos. Be to, konservatyvūs politikai dažnai yra linkę atskirti pažinimą nuo praktikos. Tad gnoseologija vystoma savo (ir filosofų), o praktika – politikų reikmėms tenkinti.

Virtualusis modeliavimas gelbsti nuo scholastikos ir tada žmogaus veiklos (sąveikos su aplinka) ciklą galima parodyti esant veiksmo programavimo (forma), jo realizavimo (turinys) bei jų prieštaravimo (nepasitenkinimas) vienovei. Į filosofų bandymą prieštarauti („Kas nulems modeliavimą?") galima atsakyti: išplėtota virtualiojo santykio teorija įgalins pasiekti tokią pažinimo pakopą, kai žmogaus veiklos forma ir turinys taps tapatūs, t. y. veiksmo modelis taps adekvatus pačiam veiksmui. Taigi, bet kuris aukštesnio lygio santykis paklus virtualiojo santykio modeliui.

Metams bėgant nemąžta įsitikinimas, kad praktikoje įvaldžius virtualųjį modeliavimą jį būtų tikslinga aukštosiose mokyklose dėstyti vietoje filosofijos kartu su filosofinės minties istorija. Tai leistų ne tik sutaupyti bendriesiems mokslams skiriamą valandų kiekį, bet gnoseologijos bei ontologijos esmę pateikti kur kas konstruktyviau. Kaip nebūtų, virtualusis modeliavimas turėtų paskatinti peržiūrėti ne vien filosofijos, bet ir kitų pažinimo bei mokslo sričių susiformavusias tradicijas. Juk negalima žengti į kompiuterių amžių, reikalaujantį tikslaus žinojimo, su žiniomis, apnuodytomis scholastika, metafizika bei dogmatiška demagogija.