Žaliojo ir mėlynojo uosto link
Pietų Baltijos programos projektas „CleanTech International“ įgyvendinamas pagal tarptautinio aktyvumo ir inovacinio pajėgumo skatinimo prioritetą mėlynojo ir žaliojo augimo srityse, siekiant sudaryti augimo galimybes smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms. Tai paskatins kurtis ir veikti daugybei smulkių ir vidutinių modernių įmonių, o išsilavinusį jaunimą kurti verslus savo regionuose, panaudojus turtingą kaimyninių Vokietijos, Švedijos, Danijos ir Lenkijos patyrimą.
Pirmiausia su kuo susidūrėme Lietuvos pajūryje, tai su nuo seno Kuršių marių pakrantėje įsikūrusiomis stambaus verslo įmonėmis ir terminalais. Įšaldyta žema valstybinės žemės kaina neskatina šių įmonių didinti veiklos efektyvumą ir diegti pažangias žalias technologijas. Toks uostas ne tik teršia aplinką ir blogina uostamiesčio gyventojų sveikatą, bet ir trukdo kurtis naujiems moderniems mėlynojo augimo verslams.
2003 metais teko Stokholme baigti Švedijos aukštojoje technikos mokykloje kursus, kuriuose buvo mokoma kaip pasenusių technologijų pakrantės teritorijas paversti žaliomis poilsio, sveikatingumo ir modernių veiklų zonomis. Visi pasaulio miestai valosi nuo pasenusių gamybinių statinių ir kurią sveiką aplinką gyvenimui. Neseniai Švedijos Malmės miesto bendruomenė pareikalavo, kad gamybinės veiklos būtų patrauktos ir nukeltos toliau iš miesto zonos. Ką gi turėtume nuveikti Klaipėdoje, kad ir uostas darniai vystytųsi ir gyventojai galėtų naudotis pamario ir pajūrio teikiamais privalumais, pradėjome aptarinėti pirmame šio naujo savaitraščio numeryje. Dabar tęsiame savo apmąstymus.
Ką veikia prie marių kartono kombinatas?
Klaipėdos kartono ir celiuliozės kombinatas buvo statomas prie marių, kadangi per jas vandeniu čia buvo plukdomi sieliai, reikėjo daug vandens gamybai, o atliekas tada buvo normalu pilti į Kuršių marias. Dabar kombinatas celiuliozės negamina, nuotekas vamzdžiais tekina į Dumpių sąvartyną, o pagrindinei gamybos veiklai – makulatūros perdirbimui į kartono pakuotes marių vandenys ir brangi uosto žemė nereikalingi. Tačiau sklindantis iš šios pasenusios gamyklos dvokas anaiptol negerina netoliese įsikūrusių miestiečių gyvenimo kokybės ir sveikatos.
Pasaulyje naudojama praktika, kada iš brangių pakrantės žemių gamybiniai pajėgimai yra iškeliami, suteikiant jiems kitą vietą ir išmokant kompensacijas dėl susidariusių nuostolių. Dabar Klaipėdos kartono gamykla priklauso Vilniaus pašonėje įsikūrusiam Grigiškių popieriaus ir kartono kombinatui, turimomis žiniomis, neišnaudojančiam turimų pajėgumo. Tad čia gali būti surastas ir įmonės savininkams ir miestui palankus sprendimas.
Baltijos laivų statyklos saulėlydis
Savo laiku pats rūpinausi, kad Lietuvoje išliktų nacionaliniai komplektinio laivo statybos gebėjimai. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę teko prisidėti įvedant šią įmonę į rinkos ekonomiką ir tarptautines rinkas. Deja, pastarieji dešimtmečiai rodo, kad ši pačioje uostamiesčio širdyje įsikūrusi laivų statykla išgyvena ne geriausius savo metus. Jau kelinti metai negirdime apie naujus pastatytus laivus. Tad kyla klausimas, ką veikia ši dabar jau Vakarų Laivų gamyklai priklausanti didžiulė įmonė.
Suprantama, kad laivų statyklos reikalus turi spręsti jos savininkai. Daugelį šioje įmonėje atliekamų gamybos funkcijų gali vykdyti pati Vakarų laivų gamykla. Tad kam laikyti menkai veikiančią įmonę brangioje pamario teritorijoje, kai jos funkcijas galima efektyviau atlikti Vakarų laivų gamykloje? O miestas tikrai suras kokias modernias veiklas pritraukti į miesto centro pamario teritorijas.
Naftininkų rojus
Pasaulio sveikatos organizacija pranešė, kad dyzelinis kuras yra kancerogeninis – sukelia vėžinius susirgimus. Dėl šios priežasties Mažeikių naftos terminalas buvo nukeltas Butingėje tolokai nuo gyvenviečių. Tik trūkstant miesto savivaldybės vadovams supratimo ir atsakingumo už miestiečių sveikatą, gamtiškai jautrioje pamario vietoje Girulių miško prieigose išbujojo kancerogeninio dvoko ir taršos šaltinis – naftos perpylimo veiklos. Vėjas nuneša naftos smarvę iki Miško kvartalo ir toliau.
Ilgą laiką daugybė mazuto ir kitų naftos produktų perpylimo grandžių kelyje nuo naftos gamyklos ir iki tanklaivio, prarastos medžiagos, mazutu užpilti bėgiai, didžiulės energijos sąnaudos pašildymui dėl klampumo atrodė neišvengiama būtinybė. Tačiau dabar gerokai sumažėjo bendruomenės pakantumas nuodijimui, o ir krovos technologijos gerokai pažengė į priekį. Žmonės turi gyvybišką teisę reikalauti sveikos aplinkos.
Naftos ir kitų skystų produktų pervežimai vykdomi pakraunant juos pas siuntėją į konteinerines cisternas, kas įgalina išvengti daugybės perpylimų, tuo pačiu išsaugant medžiagas, aplinką ir žmonių sveikatą. Kita vertus, iki 2030 metų planuojama pusę transporto perduoti elektromobiliams, o iki 2050 iškastinio naftos ir dujų kuro bus visiškai atsisakyta. Energiją gaminsime iš vėjo ir saulės, važinėsime elektromobiliais ir gyvensime sveikuose išmaniuose namuose.
Kaip paskatinti uosto pažangą?
Darnaus vystymosi kultūra reikalauja ne vien surasti geriausius sprendimus derinant ekonomikos, gamtonaudos ir socialinius prioritetus, prisiimant atsakomybę prieš dabarties ir ateities kartas. Svarbu sukurti nuolatinį įvairių jūrų ūkio veiklų dalyvių interesų derinimo mechanizmą. Tuo tikslu Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos naujadariai inicijavo jūrų tarybos, plėtros tarnybos ir administracijos sukūrimą Klaipėdoje. Nekyla abejonių dėl brangios uosto žemės naudojimo efektyvumo užtikrinimą, išlaisvinant uosto žemės rinką. Uostamiesčio bendruomenė privalo turėti galimybę pati spręsti savo technologinės ir gamtinės aplinkos reikalus, dėl ko uostas privalo būti perduotas miesto savivaldybei. Visus Klaipėdos uosto krovinius perkėlus į konteinerius, jiems pakaktų 2 kilometrų modernių konteinerių terminalo, o į išlaisvintas pakrantes ateitų žmonėms tinkamos žalios ir modernios aukštųjų technologijų veiklos.
Todėl labai svarbi yra atvira geranoriška diskusija apie uosto ir jūrų ūkio reikalus sąsajose su miesto gyventojų sveikata, žaliuoju ir mėlynuoju augimu, emigracija, intelektinių pajėgų ir atsakingumo už savo kraštą puoselėjimu. Džiugu, kad šias užuomazgas jau matome.
Klaipėda, 2017-03-26
The content of this article is the sole responsibility of the authors and can no way be taken to reflect the views of the European Union, the Managing Authority of the Joint Secretariat of the South Baltic Cross- Border Cooperation Programme 2014-2020.